Kad teisingai suprastume kas yra ikona, reikia atsikratyti išankstinių nuostatų: ikona nėra pasenęs menas ar rusų kultūros nuosavybė, ji neskirta būti meno kolekcijų objektu, nėra magiškas talismanas. Ikona - tai Apreikštosios Tiesos grožio veidrodis, o „pagarba ikonoms – tai degantis žibintas, kurio šviesa niekada neužges“ (Krug’as).
Žodis „ikona“, graikiškai - eikon (εικων) - tai žodis, reiškiantis ATVAIZDĄ. Krikščionims ikona – tai Apreikštųjų tiesų, slėpinių liturginis atvaizdas, skirtas Dievogarbai ir asmeninei maldai.Ikona - tarsi liturginė knyga, pasakojanti, liudijanti apie mūsų Išganymą, knyga, kuri yra "rašoma" teptuku ir spalvomis. „Krikščioniškoji ikonografija paveiksluose atkuria tą Evangelijos naujieną, kurią Šventasis Raštas perduoda žodžiais.“ (KBK, 1160 paragrafas.)
Tačiau toli gražu ne visi paveikslai yra ikonos. Ikona iš esmės nėra paveikslas ir skiriasi nuo kitų krikščioniška tema nutapytų paveikslų, nes skirtingai nuo jų yra atliekama pagal Bažnyčios patvirtintą ikonografinį kanoną. Šis kanonas saugo teisingą ikonų atlikimo būdą nuo galimų klaidų ir iškraipymų.
Svarbiausias ikonos tikslas nėra sukelti malonius estetikos pojūčius, ji skirta kelti žmonių širdis ir protus į dangiškuosius dalykus, kurių gyva, gydanti reprezentacija ji ir yra. Būdama neatskiriamai susijusi su savo Dangiškuoju provaizdžiu bei Bažnyčios tradicija, ikona yra jų įkvėpta, palaikoma ir puoselėjama.
Ikona yra vaizdu išreikštas Dievo šlovinimas, ji skirta maldai, todėl ir turi būti priimama su derama dvasine nuostata ir pamaldžia pagarba.
 
Ikonos ir bažnyčia
 
Šventieji atvaizdai, ikonos yra gerbiamos ir pripažįstamos abiejose, didžiosiose Rytų ir Vakarų krikščionių tradicijose. Tačiau, reikia pripažinti, kad tik Stačiatikių, Ortodoksų Bažnyčia išsaugojo ikonografinį kanoną, ikonų meistrystės tradiciją iki šių laikų.
Katalikų Bažnyčia, priešaky su Petro Įpėdiniu, niekada neatmetė išskirtinės ikonų svarbos tikėjimui, net sunkiais ikonų persekiojimo (ikonoklazmo) laikais gynė ir visaip užstojo ikonos tiesą. Gaila, bet istorinės aplinkybės ir sakralaus, liturginio meno samprata susiklostė taip, kad įvykus skilimui tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčios, krikščionių ikonografinė tradicija ir jos kanonai „užduso“ Vakaruose ir ilgą laiką buvo pamiršti.
Ypatingas susidomėjimas ikonomis Katalikų bažnyčioje atgimė 20-tame amžiuje, po II Vatikano susirinkimo. Prasidėjus Susitaikymui tarp Rytų ir Vakarų tikinčiųjų, nebebuvo prasmės ignoruoti tų dvasinių lobių, kuriais Dangiškasis Tėvas, Kristus ir Dvasia Gaivintoja apdovanojo savo Bažnyčią nuo pat jos garbingo įkūrimo aušros. Tų dvasinių lobių gausa ir įvairovė yra suteikta tiek Katalikų, tiek Ortodoksų Bažnyčiai, - dviem seniausioms Rytų ir Vakarų krikščioniškoms tradicijoms. Nors ir nebūdama vienu iš septynių Sakramentų, ikona ir jos skelbiama Dievo Žodžio žinia yra nepaprastai galinga priemonė, padedanti asmeniškai bendrauti su Dievu kasdieniniame gyvenime. Tačiau reikia pažymėti, kad ikona visa savastimi yra bažnytinė, bendruomeninė, todėl padeda švęsti Dievo meilės ir šviesos pergalę liturgijoje.
Dabar ikonos plinta po įvairiausias pasaulio šalis, bažnyčias, namus, nepaliaujamai liudydamos žinią, kad ateina naujas, Prisikėlimo pasaulis ir kad per tikėjimą į Jėzų Kristų, mes tampame to pasaulio dalyviais.
 
Ikonos užduotis yra paliudyti įsikūnijimo paslaptį
 
Ji vaizduoja Malonės apšviestą kūną jau susijungusį su Dievu, perkeistą Jo šviesa ir skleidžiantį tą šviesą aplinkui. Ikona perteikia ne kasdienybės veidą, bet veidą, panirusį Dieviškoje šviesoje. Tą šviesą vaizduoja aukso fonas ir nimbas. Materialiomis, matomomis priemonėmis ikona perteikia dievišką Grožį ir Garbę. Ikona perduoda šlovingą būseną jos prototipo, kurio vardu yra vadinama. Ikonos dėka mes savo maldoje taip pat skelbiame šį šventumą. Taigi, ikona nėra žmogiškos būtybės paveikslas, bet yra atvaizdas asmens, susivienijusio su Dievu. Šventųjų ikonos yra atvaizdai asmenų, tapusių gyva Viešpaties ikona. Taigi, yra ryšys tarp pagarbos šventiesiems ir ikonos. Ikona – laikino asmens atvaizdas, bet atsimainęs, perkeistas, apšviestas Taboro kalno šviesos. Nuo kitų paveikslų ikona skiriasi taip, kaip Šventraštis skiriasi nuo kitų knygų: „Tikrasis krikščioniškasis menas, kuriuo pilnutinai dalinamės su broliais stačiatikiais, yra tas, kuris jausminio suvokimo dėka leidžia pajusti, jog Viešpats tikrai yra savo Bažnyčioje, kad Išganymo istorijos įvykiai turi prasmę ir kryptį mūsų gyvenime, ir kad mums pažadėta garbė jau paliečia mūsų buvimą“ (Jonas Paulius II). Kaip liturginiai tekstai, taip ir ikona atitinka Šventojo Rašto prasmę ir turinį, tačiau nepasiriboja tik paprasta bei pasitarnaujančia šventojo pasakojimo raidės iliustracija. Šią Jono Damaskiečio mintį pratęsėJonas Paulius II „Taip kaip medžiaginių knygų skaitymas leidžia suprasti gyvąjį Viešpaties žodį, taip tapytos ikonos parodymas tiems, kurie ją stebi, leidžia regėjimo dėka priartėti prie Išganymo paslapčių“. Vėliau, kalbėdamas apie menininką, teigia: „Menas dėl meno, kuris nukreipia tik į jo autorių, nenustatydamas jokio ryšio su dieviškuoju pasauliu, nepriimtinas krikščioniškam ikonos supratimui. Nepriklausomai nuo savo stiliaus, kiekviena šventojo meno rūšis turi išreikšti Bažnyčios tikėjimą ir viltį. Ikonos tradicija parodo, jog menininkas turi suvokti, kad vykdo tarnybos Bažnyčiai misiją“. Ikona – ne asmens, bet Bažnyčios tikėjimo išraiška. Kaip skaitydami Šv. Rašto knygas girdime gyvą Viešpaties žodį, taip kontempliuodami tapytas ikonas regime Išganymo slėpinius. Atlikdamas šią misiją, ikonografas turi būti daugiau nei geras dailininkas. Jis taip pat turi būti susipažinęs su Bažnyčios Tradicija ir jos dogmomis. Dažniausiai ikonografais tampa vienuoliai, kurie savo pašaukimo dėka nuolat bendrauja su Šventuoju Raštu ir Liturgija. Ikonografų pagalbai graikiškoje bei slaviškoje kultūrose buvo sudaryti vadovėliai.
 
Žodis "eikon" turi tris prasmes:
 
a) techninis terminas reiškiantis atvaizdą;Ikonos tapymas b) bendrinis terminas – vaizdas, piešinys, turintis religinių bruožų (religinis paveikslas); c) siaurąja, specifine prasme – krikščioniški šventi paveikslai atlikti įvairia technika, ant įvairių medžiagų, bet atitinkantys tam tikras charakteristikas ir kanonus (kanon lot. – tuščiaviduris šiaudelis, matavimo priemonė. Verčiant paraidžiui, kanonas – taisyklė, kuri gimė ir vystėsi Bažnyčios viduje: ne hierarchijoje, bet Dievo tautoje). Kanonai išsivystė, jie kinta, nes Bažnyčia yra gyva. Remiantis kanonais galima nustatyti, kuris atvaizdas yra ikona, o kuris – ne.
 
Svarbu žinoti:
 
1. Klaidinga yra manyti, kad ikona priklauso Bizantijai, Rytų Bažnyčiai, ar rusų tikėjimui:
 

    ikona gimė III-IV a. Iki XI a.pab. nebuvo skirtumo tarp graikų (Rytų) ir lotynų (Vakarų) Bažnyčios – ji buvo vieninga. Ikona, gimusi vieningoje Bažnyčioje, yra VIENOS Kristaus Bažnyčios simbolis ir išraiška;
    Bizantija – tai tik ikonos gimimo vieta. Ji nėra vienintelė vieningos Bažnyčios išraiška. Ikona vėliau pasisavino vietų, į kurias nukeliavo, charakteringus simbolius ir bruožus;
    Rusija perėmė krikščionybę X a.pab. (998 m.), taigi ji mums perteikia paskutinį ikonografijos vystymosi etapą.

2. Klaidinga manyti, kad ikona yra gražus religinis paveikslėlis, kuris skatina žmogaus dievotumą, nesigilinant į tai, kas joje pavaizduota, kokia jos esmė. Klaidinga vertinti ikoną iš meninio taško:
 

    bendros krikščioniškos Tradicijos kontekste ikona yra žymiai daugiau negu religinis paveikslėlis. Tai yra išraiška žmogaus noro pamatyti Dievą, noro Jį apipavidalinti, apibrėžti. Noras nupiešti veidą to nepamatomo Dievo, kuris kartą jau tapo matomu;
    žmogaus charakteriui būdinga trokšti apčiuopiamo, konkretaus kontakto su Dievu. Žmogus, bendraudamas su asmeniu, naudoja visus savo pojūčius: klauso, liečia, kalba, jaučia. IV Konstantinopolio suvažiavimas sako, kad tai, ką šv.Raštas nusako žodžiais – ikona išreiškia spalvomis ir padaro matomą akims. Ikona mums leidžia pamatyti tai, ką Raštas leidžia išgirsti. Taigi, ji savo verte prilygsta Šv.Raštui. Akys ir ausys – pagrindiniai langai, per kuriuos mes įeiname į realų kontaktą ir santykį su Viešpačiu. Pro šiuos langus susisiekiame ir su realiu pasauliu. Dievas nori įeiti į kontaktą su žmogumi tapdamas regimu akims ir girdimu ausims. Užmiršti ikoną – pamiršti akis, uždaryti vieną iš svarbiausių galimybių bendrauti. Mes turime būti pilnaverčiai ir pilnai pažinti tikrąją realybę.

Istorijoje buvo periodai, kai ikona, buvo pamiršta. Ji buvo užgožta tuometinio barokinio stiliaus, natūralaus, gamtinio meno. Atgimimas prasidėjo XX a. II pusėje. Šiuo metu ikonografija yra labai skurdi. Šiandieninės ikonografijos užduotis – grąžinti jai pradinį pavidalą ir tęsti ją. Turime istoriją, technikas - visus turtus ir privalome pritaikyti tai savo gyvenime.
 
Ikona yra dialogo ir susitaikymo šaltinis tarp dviejų Bažnyčių
 
Jau keletą dešimtmečių pastebime sugrįžtantį susidomėjimą Rytų ikonų teologija ir dvasingumu. Tai autentiško krikščioniškojo meno dvasinės kalbos augančio poreikio ženklas. Krikščioniškosios ikonos atradimas parodo mums neregimojo Kito žvilgsnį ir leidžia prisiliesti prie eschatologinio pasaulio tikrovės. Mūsų autentiškoji tradicija, kuria dalijamės su savo broliais ortodoksais, moko, kad grožio kalba tarnaujanti tikėjimui, pajėgi pasiekti žmonių širdis ir leisti jiems iš vidaus atpažinti Tą, kurį drįstame atvaizduoti paveiksluose, Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, tapusį žmogumi, tą patį „vakar, šiandien ir per amžius“ (Žyd 13,8). (Plg. Jonas Paulius II „Apaštališkasis laiškas apie šventųjų atvaizdų gerbimą Duodecimum Saeculum“, 10-12)